Vaikų gynimo dieną (birželio 1-ąją) „Džiugo“ gimnazijos trečiokai, paraginti savo lietuvių kalbos mokytojų (A. Ramančauskienės, A. Valuckienės, A. Ruikienės ir R. Dobrovolskytės Veitienės), nesigailėjo anksti kėlę ir į gražų, su Telšių miesto reklama, autobusą skubėję. 6.30 val. autobusas jau riedėjo link Luokės, kur mūsų laukė besišypsanti lietuvių kalbos mokytoja Danutė Baguškienė su savo taip pat besišypsančiais mokiniais. Ir literatūrinė ekskursija prasidėjo.

Mūsų tikslas – Anykščiai ir jų apylinkės. Prie turizmo centro pasitiko energinga gidė ir nuvedė prie rašytojo ir vyskupo A. Baranausko klėtelės, kurioje ir buvo parašytas himnu Lietuvos gamtai vadinamas „Anykščių šilelis“. Animacinis kankorėžiukas papasakojo visą klėtelės, o taip pat ir Baranauskų bei žymiausio iš jų, Antano, istoriją. Vėliau lietuviškai, angliškai, vokiškai, rusiškai gimnazistai skaitė ištraukas iš poemos. Kitas tikslas buvo rašytojo Jono Biliūno tėviškė Niūronių kaime bei Liudiškių piliakalnis su rašytojo kapu. Užlipę ant aukšto kalno, prisiminėme alegorinę pasaką „Laimės žiburys“, rašytojo atminimui uždegėme žvakelę. Ir vėliau, kaimo keliuku einant link mūsų literatūros klasiko tėviškės, nuobodžiauti neteko, nes gidė nepavargdama pasakojo apie mažąjį Joniuką, jo nuotykius ir keliones, o taip pat ir apie jauną vyrą Joną, paskutinį kartą aplankiusį savo tėviškę ir sutikusį kaimyną Petrą, kuris ir įkvėpė parašyti paskutinę novelę „Ubagas“. Būtent šią novelę, atsistoję ant tų pačių „gonkelių“ ir perskaitė J. Biliūno tėviškėje mūsų gimnazistai, prieš tai susipažinę su J. Biliūno gimtojo namo vidumi, išklausę graudžios rašytojo istorijos, kurią talentingai papasakojo praėjusio amžiaus pradžios rūbais apsitaisiusi gidė. Autentiškos vietos, rūbai, tarmiška kalba tikrai įtvirtino medžiagą apie šias dvi Anykščių krašto įžymybes.

Žinoma, negalima apsieiti be pramogų. Taip toli važiavę tiesiog privalėjome aplankyti Arklio muziejų, Siauruko stotį ir muziejų, pasigrožėti akmens tapybos paveikslais, aplankyti patį Anykščių šilelį ir jame pūpsantį su iškaltais Dariaus ir Girėno bareljefais Puntuko akmenį, pereiti Medžių lajų taku. Per daug vienai dienai? Žinoma, daug, bet gidė patikino, kad spėjome susipažinti tik su maža dalelyte, ką gali papasakoti turtingas įžymybėmis, istorija, legendomis Anykščių kraštas. Pavargę, bet pilni įspūdžių, vėl pro Luokę (draugiškai atsisveikinome su Luokės gimnazistais ir jų mokytoja) grįžome namo.