Spalio 8 -ąją mes, Telšių „Džiugo“ gimnazijos abiturientai, lydimi lietuvių kalbos mokytojų Aušros Ramančauskienės ir Irenos Tarvainienės, vykome į Žemaičių Kalvariją ir Šarnelę paminėti poeto Vytauto Mačernio 70 -ųjų mirties metinių (žuvo 1944 m. spalio 7d.).

Pirmiausia dalyvavome Šv. Mišiose, kurios aukotos už a.a. Vytautą Mačernį Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje. Apie šį jauniausią lietuvių literatūros klasiką kunigas sakė, jog jis tebėra gyvas mūsų širdyse. Vėliau vykome į Šarnelę, prie poeto kapo. Vytauto Mačernio kapas – ant kalvelės, nuo kurios atsiveria poetiški peizažai, gimtinės vaizdas. Šis poetas mėgo vienatvę, todėl simboliška, pasak mokytojos Irenos Tarvainienės, jog ir jo amžino poilsio vieta atskirai nuo kitų – ne kapinėse. Prie kapo tvyrojo ypatinga dvasia: atvažiavusieji pagerbti Vytauto Mačernio skaitė jo eilėraščius, mūsų gimnazijos mokinė Brigita Grikpėdytė (IV e kl.) deklamavo sonetus, ramiai pleveno žvakių liepsnelės, tyliai ošė medžiai, čežėjo po kojomis lapai, leidosi saulė… Nors mus jau gaubė vakaro šešėliai, bet buvo šviesu širdyse prisimenant šią brandžią, gražaus vidinio pasaulio asmenybę.

Po to važiavome į Šarnelės bendruomenės namus, kuriuose klausėmės poeto atminimui surengto koncerto – dainas pagal Vytauto Mačernio, Marcelijaus Martinaičio, Justino Marcinkevičiaus ir kitų poetų eiles atliko aktorius Gediminas Storpirštis. Sudomino ir rodomas vaizdo įrašas, kuriame aktorius Donatas Banionis, Vytauto Mačernio draugas, papasakojo apie šį poetą, gyvenimą kartu Šarnelėje prieš pasitraukiant į Vakarus, taip pat apie lemtingąją bičiulio žūties dieną – spalio 7-ąją, dramatiškas akimirkas. Įdomu ir tai, jog Žemaičių Kalvarijos kunigas Šarnelės bendruomenei padovanojo skeveldros, įstrigusios į koplyčią, šalia kurios žuvo Vytautas Mačernis, aprašymą.

Ši kelionė mus paskatino susimąstyti apie žmogaus būties paslaptingumą, vidinio pasaulio grožį, pajusti poetinio žodžio galią ir gamtos harmoniją. Patirti įspūdžiai padės geriau suprasti poeto Vytauto Mačernio kūrybą.