Rugsėjo 23 d. mes, antri metai susibūrę gimnazijos fotografų būrelio nariai, praskaidrinome Telšių senelių globos namų gyventojų kasdienybę. Artėjant Senelių globos namų įkūrimo dvidešimtmečiui, socialinio darbo organizatorė Ernesta Jokšienė (II e klasės gimnazistės Agnės Jokšaitės mama) ir mūsų gimnazijos fotografai (būrelio vadovė Vilma Žutautienė) suorganizavo fotosesija.

Dar sekmadienio rytą Senelių globos namų aktų salėje įrengėme fotostudiją kaimo tematika. Visuose globos namuose pasklido džiugi žinia – rytoj atvyksta fotografai. Visi labai domėjosi, kaip viskas bus, kuo pasipuošti, ar reikės mokėti. Bet atsakymas buvo paprastas: didžiausias atlygis – nuoširdžios senelių šypsenos.

Taigi, pirmadienio rytą mes, jaunieji fotografai, susirinkome Senelių globos namuose. Baikščiai prasivėrė durys, įžengė pirmasis mūsų „modelis“. Iš pradžių visiškai nedrąsūs žingsniai ir šypsniai virto didžiausiu dienos, o gal net metų įvykiu. Visi norėjo nusifotografuoti. Vieni – su draugais, kiti – su gyvenimo palydovais ar tiesiog vieni. Kiekvienas norėjo prisiminti jaunas dienas: užsidėti kaimišką šiaudinę skrybėlę, apsiauti medinėmis klumpėmis. O gautas nuotraukas Senelių globos namų gyventojai planavo išsiųsti savo vaikams, vaikaičiams, kurie išsibarstę po visą pasaulį. Viena senolė minėjo, kad jos dukra gyvena Australijoje, kitų artimieji įsikūrė Anglijoje ar Baltarusijoje.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mums toks paprastas dalykas kaip nuotraukos kažkam gali reikšti labai daug. Seneliai vienas kitam lyg šeima. Vienas kitu rūpinasi, maloniai vienas iš kito pasijuokia, pataria net kaip pozuoti.

Vėliau labiau įsidrąsinusios kelios moterytės pradėjo niūniuoti seną lietuvių dainą: „ Grėbiau šieną per visą dieną, per visą, per visą, per visą dieną…“ Netruko ir fotografai pritarti! Malonu žinoti, jog kažkam padarėme gerą darbą – paįvairinome kasdienybę. Ir patys grįžome prisipildę gerumo, nenusakomo jaudulio ir, kaip būrelio vadovė sakė, lyg spektaklį pagal Žemaitės kūrybą pažiūrėję.