Nuo neatmenamų laikų žmonės Lietuvoje kelia paukščiams inkilus. Neretai tai šeimos tradicija, kuri perduodama iš kartos į kartą. Daugiausiai inkilų pakabinama pavasario pradžioje. Telšių „Džiugo“ gimnazija taip pat puoselėja tą gražią tradiciją. Mokiniai Dovydas Viršilas (1a), Dominykas Sabaliauskas (1a), Almantas Bukauskas (1a) ir Edvinas Balčius (1b) kartu su Telšių medžiotojų ir žvejų draugija dalyvavo kasmetinėje inkilų kėlimo šventėje. Atlikti šį puikų darbą paskatino biologijos mokytojos Dainora Kurlienė ir Audronė Kavalevskienė.

Renginys vyko saulėtą balandžio 14-osios popietę. Draugijos nariai papasakojo, kur ir kokius inkilus galima kelti, kaip parenkama iškėlimo vieta. Smulkiems uoksiniams paukščiams inkilus galima kelti visuose miškuose, o bukučiai užims tik bręstančiuose ir brandžiuose mišriuose medynuose iškeltus inkilus. Varnėnams labiausiai tinka pamiškės, sodai, parkai. Sužinojome, kad geras inkilas yra tas, kuriame paukščiai išperi sveiką ir gausią jauniklių vadą. Jis turi būti saugus, apsaugotas nuo plėšrūnų ir ilgaamžis.

Technologijų mokytojas Remigijus Viršilas pagamino plačiausiai naudojamų lentinių inkilų. Jų gamyba nesudėtinga, be to, gali būti naudojamos medienos atliekos. Šiuose inkiluose mielai apsigyvena zylės, musinukės, raudonuodegės, varnėnai. Medžiotojai minėjo, kad kartais paukščiams skirtuose inkiluose apsigyvena ir kitų gyventojų – žinduolių ar vabzdžių. Mes, talkinant medžiotojams, iškėlėme inkilus. Įdomu buvo spėlioti, per kiek laiko ir kas juose apsigyvens.

Po inkilų iškėlimo medžiotojai mums surengė puikią viktoriną ir mokiniai, daugiausiai žinoję apie paukščius, laimėjo įdomių knygų apie gamtą. Mokytojos už šią iniciatyvą taip pat galėjo džiaugtis dovanotomis knygomis. Popietę ne tik puikiai, bet ir naudingai praleidome pavasarėjančioje gamtoje.