Tą saulėtą lapkričio devintosios trečiadienį „Džiugo“ gimnazijos mokiniai, mokytojai, darbuotojai ir buvę bendruomenės nariai rinkosi į Telšių šv. Antano Paduviečio katedrą susitikti sakralioje erdvėje ir patirti vienijantį bendrystės jausmą. Nors šių metų vėlyvas ruduo dvelkia žiemos šalčiu, jaukioje katedros žvakių šviesoje sušilo ir nušvito susirinkusiųjų sielos. Šventąsias mišias aukojo kunigas kanauninkas Andriejus Sabaliauskas, dažnas gimnazijos svečias, dvasios vadovas. Kreipdamasis į visus, jis paminėjo kelias susitikimo intencijas – apmąstyti, kas yra bendruomenės tikrieji pamatai ir kaip reikia kurti santykius, ragino prisiminti, pasimelsti už išėjusius anapilin artimuosius, „Džiugo“ gimnazijos mokytojus bei mokinius. Kunigas pabrėžė, kad gimnazija – tai ne tik pastatas. Svarbiausia yra žmonės, o tikrieji mokyklos pamatai – tai darnūs tarpusavio santykiai, grįsti abipuse pagarba. Tik ant tvirtų dorovės pamatų stovinti gimnazijos bendruomenė gali pasiekti gerų rezultatų visose srityse. Mišiose skambėjo gitaros mokytojo Adolfo Lukošiaus vadovaujamo ansamblio giesmės.

Antroje susitikimo dalyje susirinkusieji išgirdo tikybos mokytojos Renatos Mončytės ir skaitovų Kamilės Labanauskytės, Monikos Pociūtės ir Lauryno Petraičio paruoštą meninę kompoziciją apie žmogaus gyvenimo trapumą, ryšį su Viešpačiu, amžinybę. Mokytojos Faustos Sabaliauskienės žemaičių tarme atlikta liaudies daina apie „siratėlę“ sugraudino ne vieną. Katechezę vedė Telšių vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius Ramūnas Norkus. Jis ragino jaunimą pasvarstyti apie sunkiai suvokiamą sielų bendravimą, ryšį su išėjusiais, krikščioniškojo gyvenimo tiesas ir vertybes.

Padėkojęs už nuoširdų pabuvimą kartu, gimnazijos direktorius Mindaugas Sabaliauskas išreiškė viltį, kad ši tradicija tapusi bendruomenės diena ir susikaupimo akimirkos, praleistos šventovėje, suteikė visiems dvasios stiprybės ir šviesos, įveikiant kasdienius sunkumus bei rūpesčius.