Kas mes būtume be Sausio 13-osios? Beveidė minia, klajojanti supermarketų dykvietėm, išplėstais vyzdžiais, reginčiais vien savojo ego sukurtus miražus. Žmonių sambūris, uždarytas gimties ir mirties spąstuose, medituojantis vien haliucinuojančią gerovės vaivorykštę… Be Tėvynės, be tėviškės, be namų slenksčio…

Kas mes būtume be jų, beveik bevardžių kraujo lašo, pakrikštijusio mūsų sielas amžinam buvimui – prieš mane ir po manęs… Kokia trumpa mūsų atmintis – ar galime greitosiomis pasakyti nors vieną vardą ar pavardę žuvusio netolimąją Sausio 13-ąją?

Kas mes būtume be kaltės jausmo prieš juos, išpirkusius mūsų dabartinį buvimą – skolon, jų gyvybės ir aukos sąskaita. Kaltės jausmo – kad ne tu jų vietoje, kad tebesi, kad tuščiai bėga tavo dienos, už kurias sumokėjo jie. Kas mes būtume be jų vėlių nešamos vėliavos – geltonos, žalios gyvybės ir raudonos kraujo spalvų?

Ar būtume išvis?

Sausio 11-osios rytą gimnazijos tamsiuose languose suspindo žvakelių jūra, tiems, kurių dėka kvėpuojame laisvu oru. Jiems buvo skirtos pirmųjų pamokų akimirkos, patylint, pamąstant, pasikalbant. Tikėtina, kad ne vienas gimnazistas mintyse uždavė sau klausimą, ar aš išdrįsčiau stoti prieš tanką, beginklis, nešinas tik širdyje gyvu tikėjimu savo gimtu kraštu bei jo laisve. Vakare, prie simbolinio laužo Nepriklausomybės aikštėje rinkosi gimnazijų bendruomenių nariai, miesto gyventojai, vedini noro pabūti drauge, prisimenant išėjusiuosius, sukalbant už juos poterį šv. Mišių metų Šv. Antano Paduviečio katedroje.