Šių metų spalio 14 dienos popietę grupelė II–III klasių gimnazistų iš „Džiugo“ išvyko į Joniškėlio Karpių dvarą. Kelionės tikslas buvo susipažinti su dvaro etiketu, dizainu, tautosaka. Gimnazisus lydėjo etikos mokytoja Vilma Žutautienė, dailės mokytoja Danutė Narkienė ir lietuvių kalbos mokytoja Rasa Veitienė.

Kai visi buvo suskaičiuoti ir sėdėjo autobuse, pajudėjome link Šiaulių. Pirmiausia buvome nusprendę aplankyti Šiaulių parodų rūmus. Nors pirmadieniais muziejai ir daugelis kitų lankytinų vietų nedirba, tačiau dailės mokytoja buvo susitarusi ir mus įleido. Parodų rūmuose tuo metu savo darbus eksponavo dailės mokytojai, galėjome pasigrožėti, o gal net pasibaisėti dailininko Šarūno Saukos tapybos paroda „Pragaras“ , ekslibristų grafika. Mokytoja paaiškino, į ką reikia atkreipti dėmesį, ko vėliau prireiks pamokose.

Kitas lankytinas objektas mūsų kelionėje buvo Šiaulių šokolado fabrikas „Rūta“. Iki fabriko nuo parodų rūmų ėjome pėstute, todėl turėjome galimybe pasidžiaugti rudeniškais Šiauliais. Priėjome fabriką ir jau gatvėje mus pasitiko saldus šokolado aromatas. Eidami pro duris, dešinėje matėme kavinukę, o kairėje šokolado parduotuvę. Taip lydimi gražių vaizdų ir malonaus aromato užlipome į antrą aukštą, kur mus pasitiko gidas ir pavaišino juoduoju šokoladu. Pirmos salės viduryje stovėjo tikras kakavmedis, apkibęs, deja, dirbtiniais vaisiais. Nedideliame muziejuje susipažinome su šokolado istorija, gamyba, tradicijomis ir įdomia fabriko „Rūta“ istorija, kuri per karą buvo nutraukta, o šiandien mes ir vėl turime galimybę mėgautis aukštos kokybės „Rūtos“ šokoladu. Eksponatai, paveikslėliai, filmuota medžiaga ir net įdomus šiuolaikiškas žaidimas, liečiamu ekranu – viskas buvo naudinga, informatyvu ir žaisminga. Ačiū šauniam gidui.

Pailsėję, žinoma, Akropolyje vėl sėdome į autobusą ir valandą važiavome iki legendomis apipinto garsiojo Karpių dvaro. Nuvažiavę radome tik silpnai apšviestą dvaro pastatą. Niekas mūsų nelaukė. Kol tamsoje blaškėmės ieškodami gido, netikėtai išdygo juodai apsigobusi figūra. Mes turėjome paklusti grėsmingam balsui ir leistis tamsoje ir tyloje į nuotykį. Kalbėtis buvo griežtai uždrausta. Sekdami gidui iš paskos apėjome beveik visą dvaro teritoriją. Kartkartėmis mūsų vadovas sustodavo ir papasakodavo keistą, paslaptingą ir dažniausiai kraupią istoriją. Sužinojome apie juodąją, mirtį šauniam sodininkui atnešusią rožę, apie nukirstą dvarininko galvą, apie mirties namą (šalia jo stovėjome, kai buvo pasakojama istorija), nelaimingą, bet nepaprastai gražią meilės istoriją tarp dvarininko ir baudžiauninkės, apie kruviną Karpių parko atsiradimą, apie karo metu gyvus išrūkytus rūkykloje kareivius, medžius pakaruoklius… Istorijos buvo baisios, tačiau grįžusių mūsų laukė daili dvaro panelė su karšta arbata. Atgavę teisę kalbėti, dalinomės įspūdžiais, dėkojome šeimininkam. Beje, gavome ir pažymėjimus, kurie skelbė, kad baimę įveikti sugebame.

Po poros valandų jau žygiavome Telšių gatvėmis link namų. Po kelionės įspūdžius aptarėme pamokose.