Mieste ant septynių kalvų – Telšiuose – gegužės devintąją dieną Telšių „Džiugo“ gimnazija minėjo septynias svarbias progas: „Džiugo“ vardo suteikimo 15-os metų sukaktį, vienerių metų tapimo gimnazija gimtadienį, Europos dieną, Žemaičių Krikšto 600-ųjų metų sukaktį, Tikėjimo, Sveikatingumo ir Tarmių metus. Renginys kodiniu pavadinimu „7“ sutelkė gimnazijos bendruomenę į gražią šventę. Žymiausiose miesto erdvėse vyko edukaciniai užsiėmimai: vieni klausėsi paskaitos Žemaitės dramos teatre, kiti bėgo maratoną iki Rainių koplyčios ir gilino istorines žinias, treti klaidžiojo po miestą, atlikdami paskirtas užduotis, o patys vyriausi, į gyvenimą išlydimi abiturientai, buvo pakviesti akimirkai sustabdyti laiką ir įsimąstyti į amžinųjų vertybių prasmę Telšių šv. Antano Paduviečio katedroje.

Netradicinė pamoka neįprastoje erdvėje suglumina jauną žmogų, priverčia jį nustebti, nutilti ir išgirsti save. Save tokį tikrą, tokį, koks esi. Dievo namai tam itin palanki erdvė. Šventųjų žvilgsniai iš paveikslų tarsi kviečia čia likti ir eiti ramybės keliu. Apie Dievo veikimą žmoguje mūsų ketvirtokams pasakojo Telšių vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijos prefektas, kanauninkas Andriejus Sabaliauskas. Atverdamas katedros duris kartu atvėrė ir istorijos šaltinių gelmes. Gi daug kas nebuvo girdėję, nei vartų simbolikos, nei gražiųjų durų sukūrimo istorijos. Katedros ansamblis, architektūra, puošyba daug kam iki kanauninko paskaitos buvo tik gražūs meno potėpiai. Gerbiamo kunigo išminties ir gebėjimo betarpiškai bendrauti su jaunu žmogumi sintezė užburia. Tad visi nuščiuvę klausėsi ir bandė kuo daugiau žinių sutalpinti į savo galvas. Nuostabą sukėlė ir filmo „Adomo obuoliai“ fragmentas, privertęs savęs paklausti, – „o kaip elgiuosi aš?“. Į daugelį viduje kilusių klausimų atsakymus padėjo rasti prefekto komentarai. Scenarijaus autorė, lietuvių kalbos mokytoja Irena Tarvainienė eilėmis prabilusi į susirinkusiuosius pakvietė dar vieną netradicinės pamokos mokytoją. Nešdama gerąją žinią pas abiturientus atvyko Telšių švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų skyriaus specialistė, buvusi mūsų gimnazijos mokinė ir mokytoja Irena Daubarienė. Šventovėje buvę klausytojai pateko ir į premjerą – I. Daubarienė bendruomenei dovanojo naujai sukurtą eilėraštį, dedikuotą Telšių katedrai. Poetinę dovaną papildė kūrėjos asmeniniai linkėjimai abiturientams, kuriuos kiekvienas išsinešė savo širdyse. Netradicinėje pamokoje buvo skaitomi ir netradiciniai tekstai. Telšių Žemaitės teatro direktorius Artūras Butkus ir gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Kasparavičiūtė skaitė teol. lic. kunigo Renaldo Reivyčio esė „Ora et Labora“, primindami esminį krikščionio žmogaus gyvenimo principą – „melskis ir dirbk“. Punktyriniai sielos žemėlapiai perteikė pagrindinę autoriaus mintį – svarbiausia gyvenime nepavargti ir teisingai pasirinkti Ramybės Kelią, pateisinantį Kūrėjo svajonę – kad visa būtų gera. Baigiamąjį žodį tarė ir „būti žemės druska bei pasaulio šviesa“, prisijaukinti Evangelijos žodį bei Dievo namus linkėjo katedros klebonas, kanauninkas Domas Gatautas. Suteikus palaiminimą, skambant Sekminių sekvencijai, kurią atliko kunigų seminarijos klierikas Artūras Goštautas, abiturientai leidosi į kriptą pagerbti į amžinybę išėjusių vyskupų.

Laikas prabėgo nejučiomis. Ir tas stingdantis šaltis nebe toks baisus, kai šilta širdyje. O šilta tada, kai žmogus jaučiasi ne vienas. Amžinųjų vertybių pamokoje išmokome įvertinti būties Alfa ir Omega. Galbūt lengviau galime įvertinti savo tapatybę ir apsibrėžti žmogiškumo kontūrus.