,,Džiugo“ gimnazijoje stengiamasi ugdyti mokinius kūrybingomis, vertinančiomis meną asmenybėmis. Ne išimtis – ir lietuvių literatūros pamokos. Ypač mokiniai sudominami netradicinėmis pamokomis, kurios skatina mokymosi motyvaciją, ugdo bendravimo kultūrą ir pilietiškumą – pagarbą Lietuvai. 2012 m. lapkričio 9 d. ,,Džiugo“ gimnazijos III klasių mokiniai dalyvavo netradicinėse literatūros pamokose Kaune. Idėja netradiciškai perteikti programinių kūrinių kultūrinį, istorinį kontekstą kilo lietuvių kalbos mokytojoms metodininkėms Irenai Tarvainienei ir Aušrai Ramančauskienei.

Pirmoji literatūros pamoka skirta žinioms apie Baroko epochą įtvirtinti, todėl apsilankėme Pažaislio vienuolyne, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje. Šis Kauno marių pusiasalyje įsikūręs ansamblis laikomas vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Mus pasitiko vienuolė kazimierietė Lidija Edita Šicaitė ir supažindino su šio vienuolyno istorija. Mokiniai, skaitę vadovėlyje apie Baroko epochos asmenybes Lietuvoje, sužinojo, jog šį sakralinį ansamblį XVII-XVIII a. kūrė garsūs Italijos menininkai – architektai, skulptoriai, dailininkai, kuriuos pasikvietė LDK Didysis kancleris Kristupas Zigmantas Pacas. Šis fundatorius (įsteigėjas, dovanotojas) bažnyčią statė kaip savo šeimos mauzoliejų, taip išreikšdamas nusižeminimą ir nuolankumą Dievui. Tokį sumanymą turbūt lėmė XVII a. vykę karai, maras, badmetis bei giminių kovos dėl įtakos, noras išlikti istorijoje. Todėl mokiniai, klausydami vienuolės Lidijos, įsitikino, kad Baroko epochoje labai daug kontrastų: kalbama apie laikinumą šiame pasaulyje, atgailavimą ir kartu siekiama nustebinti didinga architektūra, lipdiniais dekoruotu interjeru, žaižaruojančiu marmuru bei keletą dešimtmečių dailininko Mikelandželo Poloni iš Florencijos tapytomis freskomis, kurių Pažaislio ansamblyje yra 140. Gimnazistai taip pat sužinojo, jog 1812 m. vienuolyną apiplėšė prancūzų kariuomenė, vadovaujama Napoleono Bonaparto, o 1917-1918 m. vienuolyne veikė vokiečių kariuomenės ligoninė. Vienuolynas buvo nusiaubtas. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pamažu jis atkurtas iš Čikagos atvykusių vienuolių seserų kazimieriečių.

Antroji literatūros pamoka vyko Juozo Tumo – Vaižganto muziejuje. III klasėje mokiniai skaito minėto rašytojo apysaką ,,Dėdės ir dėdienės“, todėl apsilankymas jo namuose paliko nemažą įspūdį. Ekskursijos vadovas papasakojo apie J.Tumo asmenybę, santykius su žmonėmis. Sužinojome, jog kunigą Tumą labai mylėjo žmonės, nes buvo nuoširdus, paprastas, priimdavo kitą tokį, koks jis yra, neskirstė pagal socialinę padėtį. Ypač šelpė elgetas. Be to, kunigas Tumas garsėjo puikia iškalba bažnyčioje, taip pat mėgo sakyti tiesą į akis, todėl kai kurie ponai pasijusdavo nesmagiai. J. Tumas nesukaupė jokių turtų, padėjo visiems, kurie prašė pagalbos, net buto durų nerakindavo. Namuose narvelyje linksmai šokinėdavo kanarėlė, o prieraišumą šeimininkui rodydavo šunelis Kaukas. Taip pat ,,Džiugo“ gimnazistai sužinojo, kad Juozas Tumas rėmė ir knygnešius, padėjo steigti slaptąsias mokyklas carinės Rusijos priespaudos metais. Rašytojo slapyvardis Vaižgantas siejamas su senovės lietuvių (pagonių) dievu, skatinančiu augalų augimą ir derlių. J. Tumas sakydavo, kad turi dvi mylimąsias – Lietuvą ir knygą. Lietuva – tai nuostabus kraštas, kuriame gyvena sunkumų užgrūdinti, stiprūs žmonės, o knyga ir šiandien augina žmogų dvasiškai, ypač brandina jauną asmenybę.

Trečioji tądien vykusi netradicinė literatūros pamoka skirta J.Tumo – Vaižganto amžininkui Jonui Mačiuliui – Maironiui. Lankėmės šio žinomo Lietuvos poeto namuose – lietuvių literatūros muziejuje, įsikūrusiame Kauno centre, Rotušės aikštėje. Ne vieną eilėraštį mokęsi atmintinai, grožėjęsi skambiu tautos dainiaus poetiniu žodžiu, III klasių gimnazistai turėjo galimybę pabūti aplinkoje, kurioje gyveno ši asmenybė. Klausant ekskursijos vadovės pasakojimo, tartum atgimė akimirkos, kai savo namuose J.Mačiulis priimdavo garsius to meto visuomenėje svečius ir prie arbatos puodelio diskutuodavo kultūros, politikos klausimais arba kai didžiojoje svetainėje skambėdavo fortepijono garsai. Darbo kambaryje tarsi regėjome kuriantį poetą, apšviestą ryto saulės, o gausioje bibliotekoje – palinkusį prie knygos. Mokinius nustebino tai, kad Maironis mokėjo net septynias kalbas. Sužavėjo ir šios asmenybės estetinis skonis, gražūs namai. Būdamas reiklus sau ir kitiems, jautė atsakomybę už Lietuvą, todėl poetas J.Mačiulis – Maironis išliko pavyzdžiu, autoritetu iki šių dienų. Kadangi šiais metais minimos 150 – osios Maironio gimimo metinės, muziejaus trečiame aukšte atidaryta nauja, moderni ekspozicijos salė su vaizdo įrašais.

Vėloką penktadienio vakarą grįžome iš Kauno pavargę, bet papildę žinių aruodus. Literatūros vadovėlyje pateikta informacija netradicinėse pamokose praturtinta vaizdais, įdomiu kultūriniu, istoriniu kontekstu. III klasių gimnazistai ruošiasi artimiausiu metu perduoti savo patirtį bendraamžiams.