Rugsėjo 23-ioji – diena, pažymėta atodūsio, liūdesio ir skausmo ženklu. Diena, kuri kasmet suburia draugėn tuos, kuriems ne tas pats, kurių atminty gyva istorinė praeitis. Šiemet minime 70 metų nuo tragiškų įvykių Lietuvoje dienos, kai 1941 m., prasidėjus nacių okupacijai prasidėjo ir masinis žydų naikinimas.
Pagerbti holokausto aukų penktadienio rytą rinkosi Telšių „Džiugo“ vidurinės moksleiviai, lydimi mokyklos vadovybės ir mokytojų. Istorijos mokytojų iniciatyva suorganizuotas minėjimas žydų kapinėse palietė daugelio dalyvių širdis. Smuiko melodija privertė nutilti jaunatvišką minią, akimirkai sustoti ir susimąstyti. Žvelgdami į žydų tautos simbolį – menorą, klausydami 11 klasės mokinės Godobertos Gumbakytės skaitomų istorijos fragmentų, kultūrinių įžvalgų, galėjome apmąstyti XX-ojo amžiaus paradoksą – kaip civilizacija paženklino šį laikotarpį. Tikėta ir idealizuota, jog tai bus proto, technikos ir humanizmo sintezės laikas. Tik visa tai sukūrė pragarą žemėje. Žydų tauta buvo padėta ant žmogiškos beprotybės aukuro.
Telšių „Džiugo“ vidurinės moksleivių atsineštos žvakutės ir gėlių vainikai tarsi nebylus, bet aiškus pareiškimas: mes gerbiame holokausto aukas ir norime atkreipti visuomenės dėmesį į rasizmo, ksenofobijos ir antisemitizmo keliamus pavojus. Mokyklos direktorius Mindaugas Sabaliauskas dėkodamas už aktyvų dalyvavimą, mokyklos bendruomenei linkėjo nepamiršti, kad brandžios visuomenės pagrindas – žmogaus teisė vadintis žmogumi. Tikėkime, kad praeities skauduliai aprims, kad nebeatsiras žmogiška valia, galinti pasakyti, jog kažkam nebėra vietos gyvenime ar tiesiog nebeturi teisės gyventi, nesvarbu kokios odos spalvos ar tikėjimo būtų. Tai Dievo, bet ne žmogaus valia.

                                                                      Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Kasparavičiūtė